Šį kartą panika pasaulio finansų rinkose kilo dėl kelių priežasčių – buvo sumažintas JAV kredito reitingas, Iš šios šalies jau kurį laiką sklinda prastos ekonominės žinios, be to, toliau plinta euro zonos valstybių skolų krizė.

Tai, kad pirmą kartą per beveik šimtą metų buvo suabejota didžiausios pasaulio ekonomikos finansiniu patikimumu, yra didžiulės svarbos įvykis.

Kita vertus, tai visiškai suprantama. JAV daugiau kaip dešimtmetį augino savo ekonomiką intensyviai didindama skolos naštą. Nuo 2001-ųjų buvo sumažinti mokesčiai turtingiesiems, tačiau valstybės išlaidos padidėjo, nes kasmet skiriami šimtai milijardų dolerių karams Irake ir Afganistane. Be to, daug kainavo šalies ekonomikos ir bankų gelbėjimas prasidėjus krizei 2007 metais. Visa tai smarkiai padidino JAV biudžeto deficitą ir valdžios sektoriaus skolą.

Investuotojams ir kredito reitingų agentūroms darosi aišku, kad JAV finansų politika labai rizikinga ir tokiai valstybei skolinti darosi pavojinga. Ji ne tik niekuomet nesugebės grąžinti skolos, tačiau ir niekaip nepajėgs sustabdyti jos augimo. Be to, JAV politikams praėjusį mėnesį neįprastai sunkiai sekėsi susitarti dėl valstybės skolos limito padidinimo. Tai taip pat padidino nerimą ir įtampą visame pasaulyje.

Euro zonos valstybių skolos krizė apėmė dar dvi pietines valstybes – Italiją bei Ispaniją – ir tik beprecedenčiai Europos centrinio banko veiksmai superkant šių šalių vertybinius popierius kiek apramino rinkas.

Tačiau tai – laikinas sprendimas ir jeigu šios valstybės nepademonstruos, kad sugeba mažinti deficitą, problemos išliks, ir jos bus daug rimtesnės nei Graikijos ar Portugalijos atveju.

Bendra Italijos ir Ispanijos skola siekia beveik tris trilijonus eurų ir jokie ES stabilizavimo fondai kartu su centriniu banku ir TVF nepajėgs užlopyti tokio dydžio finansinės skylės.

Kyla abejonės ir dėl dar vienos pietinės euro zonos valstybės – Prancūzijos – gebėjimo valdyti savo biudžeto deficitą ir stabilizuoti skolos augimą. Ir nors jos finansų būklė yra ne ką geresnė nei JAV, ji vis dar išlaiko aukščiausią kredito reitingą. Neaišku, ar ilgam.

Taigi, akivaizdu, kad minėtos ir daugelis kitų pasaulio valstybių (tarp jų ir Lietuva) bus priverstos mažinti biudžeto deficitą, o tai reiškia išlaidų mažinimą ir mokesčių didinimą.

Tokie valstybių veiksmai slopins jų ekonomikų ir eksporto galimybių į jas plėtrą ir atsilieps kitoms šalims – eksportuotojoms, pavyzdžiui, Vokietijai ir Kinijai. Kita vertus, mažės taupyti priverstų valstybių galimybės stabilizuoti skolos augimą, nes daugelis jų yra nepakankamai konkurencingos ir neturi iš ko plėtoti ekonomikos, išskyrus naują skolinimąsi.

Kinija, tris dešimtmečius, net per visuotinę krizę auginusi savo ekonomiką po 8-10 proc. per metus, bus priversta lėtinti tempą. Šios šalies valdžia, siekdama pasaulinės krizės metu skatinti vidaus rinką, priaugino daugybę ekonominių burbulų, kurie irgi gali sprogti. Tai taip pat didina pasaulio ekonominių problemų sąrašą ir mažina globalios ekonomikos plėtros galimybes.

Iš esmės pasaulyje vis dar tęsiasi skolų krizė, kuri prasidėjo 2007 metais. Jos priešistorė siekia bent keliolika metų. Daug valstybių visą šį laiką augino savo ekonomikas dirbtinai – skolintų pinigų privačiam sektoriui dėka. Užaugo didžiulės nestabilios skolų piramidės, jos kažkaip turi sumažėti, tačiau šis procesas – ir labai sudėtingas, ir skausmingas. Jis jau kelerius metu slopina ekonomikos plėtros galimybes ir kelia panikos šuorus finansų rinkose bei žiniasklaidoje.

Bandydami kažkaip valdyti šią skolos kalno griūtį ir siekdami išvengti ekonominio, socialinio ir politinio chaoso, JAV ir kai kurie kiti centriniai bankai beveik iki nulio sumažino bazinių palūkanų normas ir įliejo trilijonus dolerių į bankus.

Bankai, spekuliuodami šiais pinigais, bandė sušvelninti nekilnojamojo turto kainų nuosmukį ir siekė įpūsti energetinių ir maisto žaliavų kainų burbulus. Visa tai padėjo vyriausybėms gauti infliacinių pajamų į biudžetus ir taip bent kiek sutramdyti biudžeto deficito ir skolos augimą. Tačiau daugelio šalių vyriausybės, bandydamos išjudinti įstrigusį ir nuo skolos apsunkusį ekonomikos vežimą buvo priverstos toliau skolintis didžiules pinigų sumas, neretai iš tų pačių centrinių bankų.

Todėl dabar ir privataus, ir valdžios sektorių skolos limitai beveik išnaudoti, o centrinių bankų įliejami pinigai duoda mažai naudos įsiskolinusioms ir nekonkurencingoms ekonomikoms.

Pasak vieno geriausių šių laikų ekonomistų, knygos “Krizės ekonomika” autoriaus N.Roubinio, galimi du pagrindiniai tolesnių įvykių pasaulyje scenarijai: arba vis gilėjanti krizė, arba nuolatinė infliacija.

Ji toliau padėtų stabilizuoti deficitų ir skolos augimą, tačiau skurdintų didžiąją dalį pasaulio gyventojų. O tai dar labiau didintų socialinę ir politinę įtampą neturtingose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje. Įmanomas ir tarpinis variantas – šiek tiek krizės ir šiek tiek infliacijos – kaip kad buvo pastaruosius keliolika mėnesių. Dabar, atrodo, kurį laiką pasaulyje bus mažiau infliacijos, bet daugiau krizės. Tačiau visuotinio finansų sistemos paralyžiaus, koks buvo 2008 metų pabaigoje, tikriausiai nebus. Bus daroma viskas, kad to neįvyktų, bet ekonomikos lėtėjimas daugelyje pasaulio šalių – neišvengiamas.

Kaip ši dar viena, nors ir ne tokia stipri kaip 2008 metais, visuotinės krizės banga paveiks Lietuvą ir ar esame jai pasirengę?

Manau, kad šį kartą tokio ekonomikos nuosmukio, kokį patyrėme 2009 metais, tikrai išvengsime, tačiau ne dėl to, kad esame geriau pasirengę atlaikyti naują krizės bangą. Galbūt ekonomika augs ir kitais metais, tačiau tikrai ne tokiais tempais kaip iki šiol. Mūsų biudžeto deficitas vis dar dar pernelyg didelis ir jį reikės mažinti, finansinių rezervų kaip nebuvo, taip ir nėra, todėl reikės skolintis ir, matyt, nepigiai. Be to, užsienio prekyba nesubalansuota, demografinė praraja toliau gilėja ir tai taip pat nieko gero nežada mūsų ekonomikai.

Todėl manau, kad premjero tikinimai ir N.Mačiulio lūkesčiai yra nepagrįsti.

Kone vienintelis teigiamas poslinkis ekonomikoje, palyginti su 2008 metais, yra tai, kad dabar esame mažiau priklausomi nuo Skandinavijos motininių bankų pinigų. Be to, vargu ar bankai dar kartą radikaliai sugriežtins skolinimo standartus. Būtent bankų veiksmai, o ne suprastėję gyventojų lūkesčiai, buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs statybų sektoriaus griūtį, didžiulį mažmeninės prekybos nuosmukį ir milžinišką nedarbo bangą 2009 – 2010 metais. Kitaip tariant, krizę.

Patys bankai pagaliau suprato, kad pernelyg didelė priklausomybė nuo iš motininių bankų pasiskolintų pinigų pavojinga, šį kartą tikriausiai elgsis atsargiau ir daugiau remsis vietiniais indėliais, kurie po truputį auga. Tačiau paskolų portfelis tikrai nedidės tokiais tempais kaip iki krizės, todėl nekilnojamojo turto kainos vargu ar turės iš ko augti. Didesnė tikimybė, kad jos laikysis panašiame lygyje arba dar kiek sumažės

Nors išlieka didžiulė Lietuvos priklausomybė nuo ES paramos lėšų, tačiau šis pinigų srautas žymiai stabilesnis, nei “importuotos” komercinių bankų paskolos. Jeigu bus ką statyti ir renovuoti viešajame sektoriuje, bus darbo bent daliai statybininkų, o ir biudžetas gaus pajamų. Apie neefektyvų šių lėšų panaudojimą ir pastatų išlaikymo kaštus ateityje jau ne kartą rašyta, tačiau tai – kita tema. Džiugu, kad ji pradeda rūpėti ir bent vienam valdančiųjų partijų atstovui – konservatoriui K.Masiuliui.

Bet jau artimiausiais mėnesiais tikriausiai teks užmiršti milžiniškus eksporto augimo tempus. Pramonės plėtra jau lėtėja, nes didžioji jos dalis skirta būtent eksportui. Eksportuojančių įmonių darbuotojai pirks mažiau naujų automobilių ir kitų brangių prekių. Tai sekins pajamų į biudžetą srautą ir sunkins Vyriausybės pastangas mažinti biudžeto deficitą.

Euro įvedimo planus teks nukelti neapibrėžtam laikui, nes artimiausiais metais bus sunku sumažinti biudžeto deficitą iki 3 proc. BVP. Be to, ES institucijos labai atsargiai žiūrės į naujų, tačiau globalioje rinkoje konkuruoti nepasirengusių ir prastai finansus tvarkančių valstybių priėmimą į euro zoną. Graikijos pavyzdys – daugiau negu akivaizdus.

Visuotinė krizė tęsis dar ne vienerius metus – pernelyg ilgai JAV ir kai kurios kitos valstybės gyveno skolon ir leido bankų sistemai neregėtai išsikeroti ir veikti pernelyg rizikingai. Šiuo pavyzdžiu sekė ir mūsų valdžios institucijos. Tikėkimės, kad pasimokė.

Šiai ir kitoms šalies vyriausybėms, siekiant apsisaugoti nuo naujų krizės bangų, reikės nuveikti gerokai daugiau, negu iki šiol. Turime tapti konkurencinga valstybe – savo ekonomika, švietimu ir valstybės valdymu. Ir tam reikės daugiau laiko, pastangų ir kompetencijos, negu buvo skiriama iki šiol.

O kol kas A.Kubiliaus vyriausybei teks dar kartą ieškoti vidaus ekonomikos skatinimo ir biudžeto deficito mažinimo galimybių. Tuomet ji galės tarptautinėse finansų rinkose už 5 ar 6 proc. metinių palūkanų pasiskolinti dar kelis milijardus litų, pasigirti atlaikiusi antrąją visuotinės krizės bangą ir pagaliau užbaigti savo varganą kadenciją.

lrytas.lt

Kita vertus, euro zoną jau daugiau kaip metai krečia Graikijos skolos krizė, kuri gali priversti šią valstybę atsisakyti  bendros valiutos, o tai reikštų euro eksperimento laidotuves. Norint pratęsti šį keistą ekonominį – politinį projektą, valstybės narės turi “susimesti” ir padėti Graikijai bei kai kurioms kitoms valstybėms.

Nors, tiesą sakant, svarbiausioms euro zonos valstybėms – Vokietijai ir Prancūzijai – ne mažiau rūpi jų komerciniai bankai, investavę į Graikijos obligacijas ir jų pačių ekonomika.

Jeigu Graikija bankrutuotų, šių valstybių bankai būtų priversti dar labiau nuvertinti investicijas į Graikijos skolos vertybinius popierius. Dėl to pablogėtų bankų finansiniai rodikliai ir tai sutrikdytų kai kurių ekonomikos sektorių kreditavimą ir plėtrą Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Taigi, kyla natūralus klausimas – kam Lietuvai reikalingas euras, jeigu dėl jo vėl gali tekti veržtis diržus ir dar finansiškai prisidėti prie Graikijos ir svetimų komercinių bankų gelbėjimo? Gal geriau toliau gyventi su įprastu ir mylimu litu bei laukti kol vokiečiai, prancūzai ir kiti euro eksperimento dalyviai susimes pinigų ir kažkaip išspręs šias problemas?

Taip galima būtų svarstyti. Ir taip tikriausiai mąsto ES senbūvės Švedija, Danija, Jungtinė Karalystė ir kai kurios naujosios ES narės – Lenkija, Čekija. Visos jos turi savas valiutas, daugiau ar mažiau “gyvus” centrinius bankus ir neskuba įsivesti euro. Lietuva, deja, tokio pasirinkimo neturi, nes ji iš esmės nebeturi savo valiutos, o tikro centrinio banko niekuomet ir neturėjo.

Tiksliau, litą mes turime, tačiau tik kaip atsiskaitymo priemonę. Litas nėra Lietuvos ekonomikos ir finansų sistemos instrumentas.

Lietuvos bankas jokios pinigų politikos – pinigų kiekio ir jų kainos reguliavimo – nevykdo. Lito ir euro kursas yra fiksuotas ir negali būti keičiamas. Bent jau mažėjimo kryptimi, nes maždaug trys ketvirtadaliai privataus ir valdžios sektoriaus skolos yra svetimomis valiutomis ir, litui nuvertėjus, skolos našta taptų sunkiai pakeliama.

Taigi, euras Lietuvai būtinas. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Dabar ekonomine ir finansine prasme esame tarsi pakibę tarp dviejų valiutų – lito, kurio iš esmės jau nebeturime, ir euro, kurio dar neįsivedėme.

Tokia būklė yra neapibrėžta ir nestabili. Ji kelia nerimą pasiskolinusiems eurais ir trukdo priimti sprendimus tiems investuotojams, kurie mano, kad Lietuva gali nesugebėti įsivesti euro dabartiniu kursu. Todėl jie linkę rinktis Estiją, kuri jau pusę metu yra euro zonos narė. Taip prarandame dalį ekonomikos plėtros galimybių.

Estijos finansų ministras pernai, prieš priimant sprendimą dėl euro įvedimo šioje šalyje, apibūdino Estijos būklę kaip prielipą prie eurozonos laivo borto. Jokios įtakos laivo valdymui ir kursui nėra, vėjo gūsiai ir bangos laivo išorėje jaučiami labiausiai, o jeigu laivas skęs, kartu nugramzdins ir Estiją.

Tokioje padėtyje dabar yra Lietuva. Ir nors dalyvavimas gelbėjant Graikiją ir Vokietijos bei Prancūzijos bankus Estijai kainuos, tačiau ji gali daryti įtaką euro zonos laivo valdymui jam naviguojant audringose pasaulio ekonomikos ir finansų rinkų vandenyse.

Estija, atrodo, jau sulaukia ir naujų tiesioginių užsienio investicijų, susijusių su valiutos kurso rizikos nebuvimu. Be to, šios šalies gyventojams nebereikia galvoti kokia valiuta – kronomis ar eurais – skolintis iš bankų, o pasiskolinusiems eurais – nerimauti dėl euro įvedimo datos ir kurso.

Mastrichto kriterijų Lietuvai būtina laikytis ne tik dėl euro įvedimo. Paprasčiausiai jų nesilaikant ir paliekant šalies finansų priežiūrą vietos politikams, mūsų valstybės finansai gali tapti visiškai nevaldomi, kaip kad dabar yra Graikijoje.

Todėl būtų geriausia, jeigu dabartinė vyriausybė siektų euro įvedimo jau 2014 metais. Tuo labiau, kad premjeras A. Kubilius tarptautinei auditorijai jau yra pareiškęs, kad Lietuva šio tikslo sieks 2012 ar 2013 metais. Tai, suprantama, buvo absurdiškos ir niekuo nepagrįstos kalbos.

Estai tokių tuščių deklaracijų išvengė, tačiau, subalansavę biudžetą ir išlaikę valdžios skolą arti nulinės atžymos, sugebėjo pirmieji tarp Baltijos šalių įsivesti eurą. Kaip atrodysime, jeigu prisijungiant prie euro zonos mus aplenks ir latviai?

lrytas.lt

Šis pernykštis Baltarusijos ekonomikos bumas ir besaikės pinigų dalybos vyko prieš rinkimus – panašiai kaip ir Lietuvoje prieš kelerius metus. Prieš rinkimus ir komandinėje, ir rinkos ekonomikoje (jeigu mūsiškę taip galėtume vadinti) politikai dažnai elgiasi vienodai – populistiškai ir neatsakingai. Didina atlyginimus ir išmokas rinkėjams, skatina paskolų portfelio plėtrą bei nekilnojamojo turto kainų didėjimą ir taip leidžia ekonomikai perkaisti. Po to neretai tie patys rinkėjai turi kentėti dėl krizės – valdžios ekonominių pagirių.

Taip, dabar Baltarusijoje krizė. Parduotuvių lentynos iššluotos, užsienio valiutos taip pat beveik nenusipirksi, nors oficialus Baltarusijos rublio kursas sumažintas daugiau kaip 50 procentų. Chaosas? Iš pirmo žvilgsnio – taip. O pasiklausius kai kurių Lietuvos politikų, atrodo, kad ten griūva visa ekonomika ir ši šalis netrukus bankrutuos. Tačiau pažvelgus kiek giliau bei paskaičius Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ataskaitą apie Baltarusijos ekonomiką, paskelbtą š.m. kovą, susidaro kiek kitoks įspūdis.

Tai, ką Lietuva nuo 2009 metų bando padaryti didžiulio nedarbo ir sumažėjusių atlyginimų bei pensijų sąskaita (tai – vadinamoji „vidinė devalvacija“), Baltarusija siekia atlikti drastiškai devalvuodama savo valiutą. Ir ten, ir čia siekiama subalansuoti ekonomiką. Lietuvoje vis dar didelis nedarbas, mažėja bent dviejų trečdalių gyventojų perkamoji galia, iš šalies kasmet emigruoja dešimtys tūkstančių darbingo amžiaus piliečių.

Kiek truks chaosas Baltarusijoje – pamatysime.

Dar vienas skirtumas tarp Lietuvos ir Baltarusijos – mes brangiai skolinamės tarptautinėse finansų rinkose ir krizę bandome įveikti patys. Tuo metu A.Lukašenka, atrodo, labiau įsiklauso į TVF rekomendacijas.

Dar 2008 metų pabaigoje, visuotinės krizės įkarštyje ir dalinio finansų rinkų paralyžiaus metu Baltarusija susitarė su TVF dėl paramos programos. Baltarusijai buvo suteikta pigi paskola, valdžia vienu mostu 20 proc. devalvavo vietos valiutą.

TVF vertinimu, paskelbtu šiais metais, ši programa iš esmės buvo sėkmingai įgyvendinta. Ir dabar, siekiant subalansuoti prieš rinkimus sujauktą ekonomiką, TVF Baltarusijos valdžiai, be kitų dalykų, rekomendavo liberalizuoti valiutos kurso režimą. Kol kas tai nepadaryta, tačiau valiutos devalvavimas – akivaizdus žingsnis šia kryptimi.

Kaip Lietuvos ekonomikai ir verslui atsilieps tai, kas šiuo metu vyksta Baltarusijoje? Mūsų įmonėms į šią šalį bus sunkiau eksportuoti prekes, nes jos pabrangs maždaug tiek, kiek nuvertėjo tenykštė valiuta.

Padidės paskatos legaliai ir nelegaliai į Lietuvą įsivežti baltarusiškų prekių ir degalų, kai jų vėl atsiras parduotuvėse ir degalinėse. O jų atsiras, nes ten gamyklos ir toliau dirba. Tai – nieko gero nežadantys dalykai Lietuvos ekonomikai ir vis dar skylėtam biudžetui.

Kita vertus, jeigu nebus įvestos kokios nors sankcijos Baltarusijos valstybinėms įmonėms, eksportuojančioms savo prekes per Lietuvos teritoriją, mūsų geležinkelininkai ir uosto krovos įmonės turės daugiau darbo, nes atpigus baltarusiškai produkcijai, jos paklausa kitose valstybėse turėtų išaugti.

Dar viena galimybė Lietuvos verslininkams – galimas valstybės turto privatizavimo procesas Baltarusijoje. Didesnis ekonomikos liberalizavimas – taip pat viena iš TVF rekomendacijų šios šalies valdžiai.

Matysime, ar ir ši TVF rekomendacija bus įgyvendinta. Tačiau kol kas susidaro paradoksalus vaizdas – diktatorius A.Lukašenka labiau atsižvelgia į TVF siūlymus, nei buvusi eurokomisarė D.Grybauskaitė ir dabartinė į Vakarus orientuota A.Kubiliaus Vyriausybė.

Pažiūrėsime, kam geriau seksis ateityje – Baltarusijai ar Lietuvai. Kol kas ten krizė, na, o kai kurie mūsų ekonomikos rodikliai lyg ir sparčiai gerėja – pirmąjį ketvirtį BVP augo beveik 7 proc. per metus, statybų apimtys padidėjo 16 proc., mažmeninė prekyba – 20 proc., prekių eksportas augo net 50 procentų. Tiesa, tiek pat padidėjo ir užsienio prekybos deficitas, o tai – prastas ženklas, rodantis, kad mūsų ekonomika nėra pakankamai konkurencinga ir subalansuota.

Ir nors Lietuvos BVP vėl auga kaip ant mielių, biudžeto deficitas pirmąjį š.m. ketvirtį vis dar siekė 6,5 proc. BVP. Tai – dar vienas įrodymas, kad mūsų ekonomika ir finansai, nepaisant dviejų „vidinės devalvacijos“ metų, lieka nesubalansuoti.

Na, o valdžios sektoriaus (t.y. – mūsų visų) skola – jau apie 40 proc. BVP. Skolos ir deficito rodikliai būtų dar didesni, jeigu ne sparčiai augančios kainos ir su jomis tampriai susijęs nominalusis BVP (apskaičiuojant minėtus rodiklius, vardiklyje naudojamas būtent nominalaus BVP dydis). Pirmąjį ketvirtį jis augo net 13,2 proc. – kone dvigubai sparčiau, negu realusis BVP.

Lietuvos skolos rodiklis – beveik dvigubai didesnis negu kaimyninėje Baltarusijoje. Be to, ten neprivatizuoto valstybinio turto yra vis dar nepalyginamai daugiau negu Lietuvoje. Todėl, matyt, kaimynams kol kas toliau iki bankroto negu mums. Neatsitiktinai Baltarusijos nėra labiausiai rizikingų (skaičiuojant pagal bankroto tikimybę) pasaulio valstybių dvidešimtuke, kuriame Lietuva užima „garbingą“ 14 vietą.

lrytas.lt

Ar kandidatas sutinka su nuomone, kad komercinių bankų, ypač skandinaviško kapitalo, skolinimo standartų pokytis 2008 m. pabaigoje buvo pagrindinis veiksnys, sukėlęs krizę Lietuvoje ir lėmęs statybų (51 proc.) bei mažmeninės prekybos (30 proc.) sektorių nuosmukį 2009–2010 m.?

Bankų paskolų portfelis, 2004–2008 m. vidutiniškai augęs 40 proc. per metus (5 kartus sparčiau nei realus bendrasis vidaus produktas ir du kartus – nei indėliai), per 2009–2010 m. susitraukė 15 procentų. Ar tai, kandidato vertinimu, liudija stabilią bankų sistemos veiklą ir ar gali LB vadovybė teigti, kad ji užtikrino kito savo tikslo – bankų sistemos stabilumo – įgyvendinimą?

Ar kandidatas yra susipažinęs su Švedijos parlamento Finansų komiteto klausymų, įvykusių 2010 m. vasario 2 d., medžiaga? Per juos buvo nagrinėjami Švedijos institucijų veiksmai krizės Baltijos valstybėse akivaizdoje, tiriamos šios krizės priežastys. Kaip jis vertina tokį tyrimą ir ar nemano, kad panašus tyrimas būtinas ir Lietuvoje?

Kaip kandidatas vertina galimo savo kolegos – Švedijos centrinio banko vadovo – nuomonę, išdėstytą per minėtą tyrimą, kad dėl krizės Baltijos šalyse yra atsakingi čia veikiantys komerciniai bankai ir vietinės valdžios institucijos?

Jeigu jis tokiai nuomonei pritaria, ko ir kokios Lietuvos institucijos nepadarė, kad krizės nebūtų arba kad jos padariniai būtų kuo švelnesni? Ar tinkamai prieš krizę elgėsi LB?

Ar kandidatas pritaria kito savo kolegos – Švedijos finansų priežiūros inspekcijos, prižiūrinčios komercinius bankus, vadovo – teiginiams, išsakytiems tame pačiame tyrime, kad: 1) bankų skolinimo bumą Lietuvoje reikėjo stabdyti dar 2005–2006 m.; 2) kalbant apie bankų priežiūrą, iš esmės vien tik stebėti kapitalo pakankamumo rodiklį buvo negana ir tokią priežiūros sistemą bei principus būtina keisti; 3) Švedijos komerciniai bankai nepasimokė iš krizės Švedijoje 1990–1992 m.; 4) viešai apie bankus kalbėta per maža ir tai neskatino jų elgtis atsakingiau?

Kaip kandidatas vertina faktus, kad Švedijoje komercinių bankų priežiūros institucija šiuo metu pradeda riboti maksimalų paskolos ir įkeičiamo nekilnojamojo turto vertės santykį bei paskolų namų ūkiui dydį? Ar tai nėra įrodymas, kad taip reikėjo elgtis ir Lietuvoje jau nuo 2005 m.?

Kaip, turint galvoje Švedijos pareigūnų mintis apie bankų veiklą ir krizės priežastis, kandidatas vertina dabartinio LB valdybos pirmininko R.Šarkino teiginius, kad „LB jokių klaidų nepadarė“, o dėl krizės Lietuvoje kalta „visuotinė euforija“? Ar tai nėra viso labo akla gynyba ir visiškas atsakomybės neigimas?

Ką kandidatas galvoja apie tai, kad Islandijos parlamentas dėl netinkamo darbo 2009 m. pradžioje iš pareigų pašalino tuometį Islandijos centrinio banko vadovą ir priėmė įstatymą, pagal kurį šias pareigas užimantis pareigūnas privalo turėti ekonominį išsilavinimą ir darbo patirties?

Koks kandidato į LB vadovo postą ekonominis išsilavinimas, darbo patyrimas, kokius ir kur šios srities darbus jis yra publikavęs?

Kaip kandidatas vertina Lietuvos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto tyrimo dėl LB veiklos 2005–2008 m. išvadas, paskelbtos 2010 m. gegužės 17 d., ir konkrečiai tokį šiose išvadose suformuluotą teiginį: „LB politika ir pinigų politikos priemonių taikymas reguliuojant kredito pasiūlą ir siekiant nekilnojamojo turto rinkos perkaitimo („burbulų“ atsiradimo) prevencijos nepasiteisino“?

Ar kandidatas pats ketina inicijuoti LB veiklos 2004–2010 m. tyrimą ir pateikti ataskaitą visuomenei bei kitoms valdžios institucijoms, kaip kad praėjusiais metais padarė naujasis Airijos centrinio banko vadovas?

Kaip kandidatas vertina faktą, kad didžioji dalis paskolų Lietuvos gyventojams – neprofesionaliems rinkos dalyviams – yra išduota užsienio valiuta? Ar tai galima vertinti kaip bankų piktnaudžiavimą žmonių neišprusimu ir neleistiną valiutų rizikos perkėlimą? Ar tokiais veiksmais komerciniai bankai masiškai nepažeidė Lietuvos įstatymų?

Kokia kandidato nuomonė apie LB taikomą 6 mėn. VILIBOR indekso, nuo kurio priklauso paskolų litais palūkanų dydis, metodiką, turint galvoje, kad tai nėra rinkos palūkanų norma (vienas kitam komerciniai bankai paprastai tokiam terminui neskolina)?

Kaip vertinti 6 mėn. VILIBOR indekso šuolius 2007 m. ir ypač 2008 m. pabaigoje? Kokį vaidmenį, kandidato manymu, VILIBOR indekso pokyčiuose vaidino vidiniai komercinių bankų valiutų rizikos valdymo ir balansavimo veiksmai?

Ar dėl smarkiai išaugusių palūkanų mokėjimų litais gyventojai, masiškai keisdami paskolų valiutą iš litų į eurus, nebuvo priversti prisiimti valiutos riziką? Ar tai turėtų būti vertinama kaip bankų manipuliavimas ir spaudimas gyventojų atžvilgiu?

Ar tapęs LB vadovu kandidatas inicijuotų minėtų komercinių bankų veiksmų tyrimą, siekiant įvertinti galimus manipuliavimo ir piktnaudžiavimo veiksmus paskolas litais paėmusių gyventojų atžvilgiu?

Ar komerciniai bankai, prasidėjus krizei, turi teisę iš gyventojų ir įmonių reikalauti papildomai įkeisti turtą, net jei įkeisto turto vertė bei kliento pajamoms sumažėjo, bei didinti skolinimo maržas teigdami, kad išaugo klientų rizika ir pablogėjo šalies ekonomikos perspektyvos, nors patys bankai iš esmės ir prisidėjo prie nekilnojamojo turto kainų augimo, skolinimo skatinimo, o nuo 2008 m. pabaigos – prie šių kainų kritimo, didelio nedarbo šuolio, darbo užmokesčio šalyje mažėjimo ir ekonominių perspektyvų blogėjimo?

Jeigu antroji sakinio dalis kandidatui kelia abejonių, ją galima pagrįsti įvairiais šaltiniais, tarp jų – ir tarptautinių institucijų vertinimais.

Galbūt Vyriausybei vis dėlto pavyks įgyvendinti ambicingus šių metų planus ir surinkti į biudžetą 2,5 mlrd. litų daugiau negu pernai? Tuo labiau, kad premjeras visiems mums paskelbė, jog prasidėjo spartus ekonomikos augimas, ir net kyla pavojus, kad vėl, kaip ir prieš kelerius metus, nepavyks sutramdyti išlaidautojų.

Tačiau šių metų sausio mėnesį biudžeto pajamų planas buvo viršytas 50 mln. litų, o pajamų augimas, palyginti su 2010 metais, siekė net 27 procentus. Kodėl dviejų mėnesių rezultatai gerokai suprastėjo, palyginti su sausio skaičiais? Gal kas nors atsitiko vasarį?

Šito Finansų ministerija savo pranešime neskelbia. Kodėl? Tuo labiau, kad prieš metus žiniasklaidai buvo paskelbti būtent vasario mėnesio duomenys. Skiriasi ir pranešimų žiniasklaidai pavadinimai. Pernai – „Vasario mėnesio valstybės biudžeto pajamos“, šiemet – „Valstybės biudžeto pajamos“. Kas čia – dar vienas duomenų skelbimo standartų pakeitimas? O gal koks nors naujas finansinis detektyvas?

Bandome apskaičiuoti ir pagelbėti Finansų ministerijai. Juk ne taip sudėtinga iš dviejų pirmųjų šių metų mėnesių skaičių atimti sausio, ir gausime vasario duomenis. O šie rezultatai netikėti – vasario mėnesį, palyginti su pernykščiu vasariu, valstybės biudžeto pajamos sumažėjo dviem procentais! Labiausiai sumenko pajamos iš PVM – net 8 procentais. Tuo tarpu sausio mėnesį jos augo net 26 procentais. Šių metų vasarį pajamos iš PVM pajamos – du kartus mažesnės nei sausį!

Vasario mėnesį paprastai surenkama mažiau PVM nei sausį, nes pirmąjį metų mėnesį biudžetas gauna PVM pajamas iš gruodžio mėnesio mažmeninių pardavimų, kurie dėl kalėdinės prekybos paprastai būna didžiausi per visus metus. Tačiau praėjusių metų vasarį, palyginti su sausiu, šis sumažėjimas buvo 32 procentais., o šiemet – net 50 procentų!

Gali būti, kad tokį didelį PVM įplaukų šuolį sausio mėnesį ir nuosmukį vasarį iš dalies lėmė nuo šių metų sausio padidintas akcizas kai kuriems tabako gaminiams ir dyzeliniam kurui (ar žinojote, kad PVM mokate ir nuo akcizo?).

Tai galėjo paskatinti gyventojus įsigyti daugiau šių prekių gruodį ir dėl to galėjo ūgtelėti biudžetinės PVM pajamos sausį. Be to, finansų ministrė minėjo, kad šių metų vasarį buvo grąžinta santykinai daug PVM permokų verslui ir ilgainiui šie mokesčių srautai turėtų išsilyginti.

Taip gali būti. O kaip sekėsi vasarį rinkti kitus mokesčius? Akcizo pajamos, palyginti su praėjusiais metais, dėl jau minėtų priežasčių sausį didėjo dar daugiau nei PVM – net 43 procentais, tačiau vasarį šis augimas smuko net keturiolika kartų – iki 3 procentų.

Turint galvoje, kad kai kurioms prekėms buvo padidinti akcizo mokesčiai, tai – labai menkas rezultatas, nebent gyventojai sukaupė labai daug dyzelino ir cigarečių atsargų gruodį. O kur tos ilgai lauktos pajamos iš kovos su kontrabanda? Bus vėliau? Gali būti.

Dar vienas svarbus mokesčio į biudžetą šaltinis ir ekonomikos atsigavimo rodiklis – gyventojų pajamų mokestis.

Pirmąjį šių metų mėnesį, palyginti su pernykščiu sausiu, šios pajamos padidėjo 7 procentais. Visai geras rezultatas. Gal po truputį mažėja nedarbas, gal kai kam didėja atlyginimai? Tačiau vasarį, palyginti su praėjusiais metais, ir šio mokesčio pajamų prieaugis smuktelėjo iki 3 procentų. Ne tiek daug, tačiau vis tiek nieko paguodžiančio.

Gal dėl tokių prastų vasario mėnesio biudžeto pajamų rezultatų Finansų ministerija šiemet ir skelbia tik dviejų mėnesių skaičius, tuo pačiu pakeisdama ir pranešimo žiniasklaidai pavadinimą? Nes juk paskelbus tai, kaip sekėsi valstybės biudžetui vasarį, tai visiškai nederėtų su premjero teiginiais apie sparčiai atsigaunančią ekonomiką ir kylančias išlaidavimo grėsmes bei pagundas.

Kai kurie ekonomikos sektoriai iš tikro atsigauna, tačiau ir čia premjeras ir ministrai dažniausiai sako tik pusę tiesos. Pavyzdžiui, dažnai girdime apie įspūdingą eksporto augimą. Taip, pernai eksportas išaugo net 33 procentais. Tačiau ar dažnai iš premjero aplinkos girdėjome, kad pusė šio augimo sudarė eksporto kainų didėjimas, o prekių užsienio prekybos deficitas (skirtumas tarp eksporto ir importo), palyginti su 2009 metais, pašoko net 46 procentais?

Šių metų sausį prekių eksporto augimas dar įspūdingesnis – 60 procentų. Tačiau užsienio prekybos deficitas vis tiek augo daugiau – 65 procentais. Gerai, kad transporto ir kitų paslaugų eksportas viršija importą ir mažina bendrąjį užsienio prekybos deficitą.

Atrodo, kad pagaliau dėl įsibėgėjusių viešųjų pastatų renovavimo darbų šiek tiek atsigauna statybų sektorius, tačiau tai vyksta tik ES paramos lėšų dėka.

Pastaraisiais mėnesiais ūgtelėjo ir mažmeniniai pardavimai, tačiau jie vis dar žemesni nei 2005 metais, o svarbiausių prekių kainos auga ne lėčiau nei reali jų apyvarta. Biudžetas dėl to trumpam gal šiek tiek ir laimi (turėtų didėti PVM pajamos), tačiau didžioji dalis gyventojų – tikrai ne.

Apie galimą tolesnį kuro, dujų ir šildymo kainų didėjimą ir taip daug kalbama ir rašoma. Tikiuosi, premjeras ir jo patarėjai supranta, kuo tai gresia gyventojų perkamajai galiai, jų nuotaikoms ir visai ekonomikai.

Taigi, Lietuva, kaip ir anksčiau, gyvena ir, matyt, artimiausius kelis metus gyvens dvigubo – biudžeto ir užsienio prekybos – deficito sąlygomis. Ir tai nieko gero apie mūsų ekonomikos būklę neliudija. Vien jau todėl, kad ir toliau teks nemažai ir gana brangiai skolintis ir, matyt, nepavyks išvengti mokesčių naštos didėjimo.

Didžioji dalis šalies ekonomikos ir visi valdžios biudžetai, kaip ir anksčiau, negrimzta gilyn, o plūduriuoja vandens paviršiuje tik pasiskolintų ir dovanotų milijardų dėka. Ir tai tikrai nėra joks pasiekimas. Tai – gilių ir sudėtingų šalies ekonominių problemų atspindys.

Suprantu, kad A.Kubiliui ir jo ministrams visa tai pripažinti sunku – jie nori matyti kuo daugiau gerų naujienų ir puoselėti teigiamus visuomenės lūkesčius. Tačiau gerų naujienų tikrai nėra tiek daug, kad būtų galima kalbėti apie sparčiai atsigaunančią ekonomiką ir dėl to kylančius pavojus išlaidauti.

Atvirkščiai – jeigu ir kovą biudžeto pajamų surinkimo tendencijos bus panašios kaip ir vasarį, jau balandžio ar gegužės mėnesį valdančioji koalicija Seime sulauks finansų ministrės su naujais išlaidų mažinimo planais. Nebent ateis ilgai lauktas pavasaris, nutirps sniegas ir iš šešėlio į biudžetą linksmai čiurlendami ims tekėti pinigų upeliai.

Gali būti ir taip. O jeigu ne?

JAV ir Europą vis dar purto didžiausia per pastaruosius 80 metų finansų ir ekonominė krizė, kurią sukėlė menkai prižiūrima ir ydingomis paskatomis bei labai rizikingais verslo modeliais grįsta finansų sistema. Bankai ir kiti finansų tarpininkai įvairiais būdais ir priemonėmis, siekdami kuo didesnių ir greitesnių pelnų, pastaruosius keliolika metų skatino privataus sektoriaus įsiskolinimą, taip sukeldami nekilnojamojo turto, vartojimo ir lūkesčių burbulus. Centriniai bankai ir vyriausybės daugelyje išsivysčiusių šalių taip pat prisidėjo prie šio ydingo proceso. Visi šie burbulai su trenksmu sprogo ir dėl to kilo ši krizė.

Vyriausybės ir centriniai bankai, bandydami gesinti šio sprogimo sukeltus ekonominius gaisrus ir gelbėdami nuo bankroto stambiausias komercines finansų institucijas, į jas bei į ekonomiką įlieja didžiulius niekuo nepadengtus finansinius išteklius. Dėl to sparčiai ir grėsmingai didėja valdžios sektorių biudžetų deficitai ir skola, ypatingai tų valstybių, kurios iki krizės viešuosius finansus valdė aplaidžiai ir netinkamai prižiūrėjo komercinius bankus. Kai kurios jų – pvz., Graikija, Airija – šiuo metu patiria valstybės skolos krizę ir negali išsiversti be išorinės pagalbos.

Dėl milžiniškų finansinių injekcijų ir toliau sparčiai augančios Kinijos bei kai kurių kitų besivystančių šalių ekonomikos sparčiai didėja energetinių bei maisto išteklių kainos. Išsivysčiusių valstybių vyriausybės tikisi, kad infliacija kuriam laikui padės bent santykinai sumažinti skolos naštą, padidins infliacinių mokesčių įplaukas ir paskatins ekonomikos plėtrą.

Finansų rinkos, gavusios milžinišką centrinių bankų finansinę injekciją, atsigavo ir investuotojai vėl gali džiaugtis dviženkle finansinių investicijų grąža. Deja, didžiajai daliai gyventojų, kurie neturi ko investuoti ir vis dar sunkiai randa darbo, infliacija kelia tik problemas – mažėja jų perkamoji galia ir pragyvenimo lygis. Taip didžioji dalis šios krizės naštos perkeliama skurdesnėms valstybėms ir mažas pajamas gaunantiems gyventojams. Dėl to kyla socialiniai neramumai ir politinė įtampa. Taip finansų krizė transformuojasi į socialinę ir politinę. Įvykiai Egipte ir kitose gretimose valstybėse – akivaizdi šio proceso iliustracija.

Deja, beveik visi aprašytieji dalykai ir jų seka tinka ir Lietuvai. Nepakankamai prižiūrima ir neatsakingai veikianti komercinių bankų sistema, aplaidžiai valdomi valstybės finansai yra pagrindinės vis dar tebesitęsiančios krizės Lietuvoje priežastys. Valdžios optimizmas pastaruoju metu didžiąja dalimi susijęs ne su stabiliai atsigaunančia ekonomika, tačiau su augančiomis kainomis ir dėl to didėjančiomis PVM pajamomis į biudžetą. Tačiau pensininkai, didžioji dalis dirbančiųjų ir jų šeimos nariai dėl infliacijos šiais metais gyvens dar sunkiau negu pernai, o tai didins socialinę ir politinę įtampą šalyje.

Lietuvoje būtina objektyviai ištirti krizės priežastis, įvardyti atsakingas institucijas, padaryti atitinkamas išvadas ir imtis skubių veiksmų stabilizuoti šalies ekonominę bei finansinę padėtį ir užtikrinti, kad ekonomika bei finansai būtų tinkamai valdomi ateityje. Viso to nepadarius, valstybė toliau grims į skolos ir finansinės priklausomybės nuo ES paramos lėšų liūną, visiškai praras savo piliečių palaikymą, nesugebės konkuruoti pasaulyje ir jau po kelerių metų taps nemoki ir neveiksni.

Lietuvos krizės ištakos

Lietuvos komercinių bankų sistemos, kurioje dominuoja skandinaviški bankai, paskolų portfelis nuo 2003 iki 2008 metų kasmet padidėdavo vidutiniškai daugiau kaip po keturiasdešimt procentų. Šis augimas buvo per greitas – du kartus spartesnis nei indėlių ir net šešis kartus, lyginant su realaus BVP augimo tempu. Didžioji dalis paskolų buvo nukreipta į nekilnojamojo turto sektorių – tai lėmė nekilnojamojo turto burbulo susidarymą. Toks neproporcingas, nepatvarus ir todėl ydingas bankų paskolų portfelio augimas buvo vienas svarbiausių ekonomikos plėtros Lietuvoje iki 2008 metų vidurio veiksnių. Tai patvirtino daugelis pasaulio ekonomistų, tarptautinių institucijų atstovų ir vyriausiasis Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko ekonomistas E. Berglofas, 2010 m. vasario 2 d. Švedijos parlamento Finansų komiteto klausymuose darydamas pranešimą apie krizę Baltijos valstybėse.

Lietuvos bankas pasyviai stebėjo agresyvią komercinių bankų veiklą ir jokiais veiksmais neribojo pavojingos ir žalingos šalies ekonomikai bankų paskolų portfelio plėtros, apsiribodamas formalių ir lengvai įvykdomų bankų kapitalo pakankamumo ir kitų normatyvų stebėjimu. Kad tai buvo klaidingas ir pernelyg ribotas požiūris, tame pačiame Švedijos parlamento Finansų komiteto posėdyje pripažino Švedijos komercinius bankus prižiūrinčios institucijos vadovas M. Andersonas. Jis patvirtino, kad reikia keisti bankų priežiūros sistemą bei principus. Tai dabar pradedama daryti Švedijoje, siekiant slopinti komercinių bankų skolinimo gyventojams apimtis. M. Andersonas taip pat pabrėžė, kad švedų komerciniai bankai nepasimokė iš panašios krizės, kuri 1990 – 1992 metais vyko pačioje Švedijoje. Toks atsakingo Švedijos pareigūno požiūris radikaliai skiriasi nuo to, kaip komercinių bankų ir savo veiksmus vertina Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Šarkinas.

Lietuvos Seimas, kuris privalo vykdyti parlamentinę Lietuvos banko kontrolę, nepareikalavo banko imtis griežtesnės komercinių bankų priežiūros, paskolų portfelio plėtros bei komercinės pinigų emisijos ribojimo. Nei Seimas, nei dvi ankstesnės vyriausybės (dirbusios 2004 – 2008 metais) neinicijavo jokių mokestinių ar kitų būtinų sprendimų, kurie galėjo sumažinti gyventojų ir įmonių paskatas investuoti į nekilnojamąjį turtą ir taip tramdyti šio visai ekonomikai grėsmingo burbulo pūtimąsi.

Finansų ministerijos pareigūnų prižiūrima valstybės kapitalo UAB “Būsto paskolų draudimas” nepagrįstai mažomis kainomis aktyviai draudė mažas pajamas gaunančių gyventojų būsto paskolas. Taip buvo apdrausta apie keturiasdešimt tūkstančių būsto paskolų bendrai keturių milijardų litų sumai, turint viso labo trisdešimties milijonų litų dydžio kapitalą. Ši bendrovė jau praėjusiais metais būtų bankrutavusi, jei Vyriausybė nebūtų įliejusi į ją šimtą milijonų litų mokesčių mokėtojų lėšų. Nekompetentingas ir neatsakingas šios bendrovės valdymas ir priežiūra sudarė papildomas sąlygas komerciniams bankams pūsti būsto kainų burbulą ir perkelti rizikingų (“antrarūšių”) būsto paskolų turėtojų riziką ant valstybės – visų mokesčių mokėtojų – pečių.

Toks Lietuvos banko ir valdžios institucijų neveiklumas, taip pat visiems žinomas negebėjimas tinkamai valdyti viešuosius finansus, nesukaupiant finansinio rezervo 2004 – 2008 metais, iš esmės prisidėjo prie nepatvarios ir neharmoningos šalies ekonomikos plėtros minėtu laikotarpiu ir jau trečius metus besitęsiančios krizės. Kad prie krizės šalyje prisidėjo ne tik komerciniai bankai, bet ir Lietuvos valdžios institucijos, Švedijos parlamente liudijo E. Berglofas ir Švedijos centrinio banko vadovas S. Ingvesas. Tai – žymiai konkretesnės krizės Lietuvoje priežastys, negu R. Šarkino neseniai paminėta mistinė “visuotinė euforija”.

Nuo 2008 metų pabaigos komercinių bankų paskolų gyventojams ir įmonėms portfelis Skandinavijos motininių bankų iniciatyva nuolat traukiasi (per dvejus metus jis sumažėjo jau 15 proc.) ir tai yra esminė smarkiai sumažėjusios vidaus paklausos Lietuvoje priežastis. Paskolų portfelio prieaugio 2007 (“ekonomikos piko” metais) ir 2009 (“krizės piko” metais) skirtumas yra apie 20 milijardų litų. Toks pat šio portfolio prieugio skirtumas yra ir 2007 bei praėjusių metų, kuomet eksporto rinkos atsigavo. Tai – daugiau kaip penktadalis 2009 ar praėjusių metų Lietuvos BVP ir jokia Vyriausybės ekonomikos skatinimo programa ir eksporto plėtra nepajėgūs kompensuoti tokio komercinių bankų finansinio šoko sukeltų padarinių vidaus paklausai. Atrodo, kad dauguma šalies politikų vis dar nesupranta šio gana paprasto dalyko. Dėl tokio milžiniško bankų sistemos susitraukimo Lietuvos statybų ir mažmeninės prekybos sektoriai, kurie yra labai svarbūs užimtumui ir šalies biudžetui, 2009 – 2010 metais smuko bene labiausiai visoje ES.

Tai, kad didžioji paskolų gyventojams ir įmonėms dalis (šiuo metu – apie 70 proc.) yra eurais, kels grėsmę paėmusiems paskolas šia valiuta ir visai šalies ekonomikai iki to laiko, kol Lietuva sugebės įsivesti eurą ne žemesniu nei dabartinis lito ir euro kursas. Paskolų išdavimas užsienio valiuta neprofesionaliems finansų rinkų dalyviams (gyventojams), ypatingai ilgam laikui ir didelėmis sumomis, turėtų būti vertinamas kaip finansinis bankų piktnaudžiavimas ir neleistinas rizikos perkėlimas. Seimas turėtų inicijuoti atskirą teisinį tyrimą ir nustatyti, ar paskolų išdavimas užsienio valiuta neprieštarauja atsakingo skolinimo principams ir Lietuvos įstatymams.

Krizės padariniai ir iššūkiai

Nuo 2008 metų pabaigos Vyriausybė jau pasiskolino apie 20 milijardų litų ir viso valdžios sektoriaus skola 2010 m. pabaigoje priartėjo 36 milijardų litų. Tai – dvigubai didesnė suma, negu optimistiškai suplanuotos šių metų Valstybės biudžeto pajamos. Skolinamasi buvo finansų rinkose labai aukštomis palūkanomis (ypatingai – 2009 metais), nors beveik visos aplinkinės šio regiono valstybės 2008 – 2009 metais sudarė skolinimosi susitarimus su Tarptautiniu valiutos fondu. Dėl brangaus skolinimosi valstybės biudžeto išlaidos palūkanoms nuo 800 milijonų litų 2008 metais išaugs iki 1,9 milijardo litų 2011 metais. Tai – bene labiausiai augęs valstybės biudžeto išlaidų straipsnis. Šiais metais Lietuva palūkanoms apmokėti išleis beveik du kartus daugiau lėšų negu krašto apsaugai, o išlaidų palūkanoms prieaugis per 2011 – 2008 metus du kartus viršija 2010 m. sutaupytas biudžeto lėšas dėl sumažintų pensijų.

Estija, nuolat vykdžiusi atsakingą viešųjų finansų politiką, 2009 ir 2010 metais, lyginant su BVP, turėjo penkis su puse karto mažesnį biudžeto deficitą, jos skola – penkis kartus mažesnė negu Lietuvos, o palūkanoms ji šiemet išleis bent šešis kartus mažiau biudžeto lėšų negu Lietuva. Tai įrodymas Lietuvos politikams ir piliečiams, kad valstybės finansus galima valdyti visiškai kitaip – ir prieš krizę, ir dabar. Milžiniški palūkanų mokėjimai, dėl to didėjantis biudžeto deficitas ir lėšų trūkumas kitoms būtinoms reikmėms, nuolatinė skolos augimo bei jos refinansavimo rizika, būtinybė didinti mokesčius ir įvesti naujus – papildoma jau kelių nekompetentingų Lietuvos vyriausybių ir Seimo kadencijų išlaikymo kaina. Ją mokesčių mokėtojai turėtų pridėti prie biudžete numatytų išlaidų išlaikyti valdžios institucijas ir taip vertinti politikų veiklos efektyvumą bei tikruosius jų išlaikymo kaštus.

Oficialus bedarbių skaičius šiuo metu vis dar viršija 300 tūkstančių – per dvejus metus jis išaugo daugiau kaip tris kartus. Tai – taip pat milžiniška problema, kuri kilo sprogus kredito ir nekilnojamojo turto burbulams. Išlaidos bedarbių pašalpoms, socialinė įtampa, didžiulis nepasitenkinimas Vyriausybės bei Seimo vykdoma politika ir nuolatinė politinio nestabilumo grėsmė – taip pat šios krizės ir netinkamo jos valdymo padariniai.

Dėl krizės vėl išaugo emigracija, dar labiau išryškėjo neigiamos demografinės tendencijos, todėl  kyla reali grėsmė valstybės ateičiai bei jos gyvybingumui. Ir ne už kelių dešimtmečių, kaip kad skaičiuoja politikai, o žymiai greičiau. Apie tai plačiai kalbama ir diskutuojama, tačiau realių ir efektyvių veiksmų imtis neskubama, o gal ir nesugebama.

Jau minėtos krizės Lietuvoje priežastys turėtų būti oficialiai ir objektyviai ištirtos. Krizės tyrimai jau atlikti kai kuriose valstybėse, pvz., Islandijoje ir Airijoje. Švedijos parlamente praėjusiais metais buvo tiriami Švedijos valdžios institucijų veiksmai krizės Baltijos valstybėse akivaizdoje. Bus nesuprantama, jeigu krizė nebus ištirta čia, kur ji vyksta – Lietuvoje. Tik objektyviai įvertinus jos priežastis ir atsakingų institucijų veiksmus galima tikėtis politinio ir visuomenės pritarimo ją įveikiant bei galimybių užkirsti kelią panašioms krizėms ateityje. Deja, kol kas nepanašu, kad valdančiosios ir opozicinės politinės partijos būtų pasirengusios tokiam tyrimui, nes jo metu tikriausiai išryškėtų visų jų indėlis į ją.

Šiuo metu Lietuvos ekonomika ir viešieji finansai didele dalimi priklauso nuo dviejų finansinių išteklių srautų – nuolatinio valdžios sektoriaus skolinimosi (apie 10 milijardų litų 2009 m. ir apie 8 – 2010 m.) ir ES paramos lėšų (daugiau kaip 5 milijardai litų  2009 m. ir pernai). Įskaičiavus dar apie 2-3 milijardus litų emigravusiųjų šalies piliečių lėšų pervedimus kasmet, Lietuvos ekonomika ir biudžetas kasmet yra finansuojami 15 – 18  proc. metinio šalies BVP dydžio laikinų išorinių finansų srautų. Tai – milžiniška priklausomybė. Kol kas šie pinigai palaiko ekonominį ir finansinį šalies funkcionavimą, jais dengiami biudžeto bei užsienio prekybos deficitai – taip gesinami krizės sukelti gaisrai. Šiems pinigų srautams reikšmingai sumažėjus ar nutrūkus, šalį ištiktų ekonominis ir finansinis paralyžius. Precedentas jau yra – buvusi priklausomybė nuo išorinių skandinaviškų bankų paskolų srautų ir jų radikalus pokytis 2008 metų pabaigoje. Dėl to, kaip jau minėta, didžiąja dalimi ir kilo krizė Lietuvoje.

Tokia milžiniška finansinė šalies ekonomikos ir viešojo sektoriaus priklausomybė nuo išorės finansavimo šaltinių yra kelis kartus pavojingesnė nei energetinė ar kokia nors kita priklausomybė ir tai būtina suvokti visiems šalies piliečiams ir politikams. Tai nereiškia, kad nereikia spręsti energetinės priklausomybės problemų, tačiau svarbu objektyviai įvertinti, ar turime finansinių išteklių ir kompetencijos įgyvendinti kai kuriuos energetinius projektus ir kokia reali jų nauda bei rizika.

Atskira problema yra ES paramos lėšų panaudojimo efektyvumas. Šiuo metu karštligiškai siekiama panaudoti jų kuo daugiau, nekreipiant dėmesio į ilgalaikį poveikį šalies biudžetui ir ekonomikos procesams. Valstybėje iškraipoma konkurencinė aplinka, skatinamos korupcinės bei išlaikytinių nuostatos, tačiau jokia diskusija apie tai nevyksta. Tiek dabartinė Prezidentė, kritikuodama G. Kirkilo Vyriausybę 2007 metais, tiek dabartinė Vyriausybė nemato reikalo nustatyti šios paramos naudojimo ilgalaikio ekonominio efektyvumo kriterijų.  Ar kas nors skaičiavo, kiek mokesčių mokėtojams kainuos išlaikyti brangias sporto arenas, infrastruktūrinius objektus ir informacines sistemas, kurie buvo ir yra finansuojami ES lėšomis. Dažnai į ES paramos lėšas žiūrima tik kaip į trumpalaikio ekonomikos skatinimo šaltinį ir negalvojama apie ilgalaikes tokių “investicijų” sąnaudas ir naštą mokesčių mokėtojams ateityje.

Šalies valdžia ir kai kurie analitikai bei ekonomistai, vertindami šalies ekonomikos būklę ir jos raidą, taip pat ir ES paramos lėšų naudą dažniausiai akcentuoja tik BVP rodiklį. Tai – svarbus, tačiau pernelyg bendras ir orientuotas į trumpalaikę perspektyvą ekonomikos rodiklis. Svarbu suvokti pirminius BVP augimo šaltinius, jų patvarumą, visų rodiklių visumą ir vertinti šalies ekonomiką kompleksiškai. Lygiai taip pat nepakanka džiaugtis atsigavusiu eksportu, nekreipiant jokio dėmesio į tai, kad užsienio prekybos deficitas pernai išaugo daugiau kaip 30 proc. Lietuva jau daug metų, ir šiuo metu taip pat, gyvena dvigubo – biudžeto ir užsienio prekybos – deficito sąkygomis, jį padengia jau minėtais skolintais ir dovanotais pinigais. Tai reiškia, kad vis dar gyvename ne pagal savo išgales ir ateityje galime patirti naujų finansinių problemų.

Krizės pamokos ir jos įveikimo būdai

Lietuvos politikai, 2003 metų pavasarį agituodami šalies piliečius balsuoti už Lietuvos stojimą į ES, žadėjo pigių paskolų ir paramos lėšų antplūdį, kuris padės Lietuvos ekonomikai pasivyti išsivysčiusias šalis ir pakels šalies gyventojų pragyvenimo lygį. Per beveik septynerius narystės ES metus Lietuva iš viso gavo apie 70 milijardų litų finansinių injekcijų iš kitų šalių – bankų ir valdžios sektoriaus paskolų, ES paramos, emigrantų lėšų. Kodėl, gavusi tokią milžinišką finansinę injekciją, Lietuvos ekonomika per vienerius metus (2009) pagal daugelį rodiklių smuko į lygį, kuriame buvo iki įstojimo į ES? Maža to, bendra privataus ir valdžios sektorių skola finansų sektoriui per tą laiką išaugo nuo 24 iki maždaug 100 milijardų litų ir už tai dabar kasmet tenka mokėti apie 4-4,5 milijardus litų palūkanų. Didžioji dalis šių palūkanų mokėjimų iškeliauja iš Lietuvos ir mažina taupymo ir investavimo galimybes. Išvada tokia – greitai pasiskolinti ir dovanoti pinigai nesukūrė patvarios ir visuotinės ekonominės gerovės. Vietoje to, netinkamai valdomi jie paskatino ekonominius burbulus, komercinę, politinę bei intelektinę korupciją, socialinę ir politinę degradaciją bei atskirtį ir paliko didžiulę skolos naštą. Tai – esminė šios krizės pamoka.

Apibendrinant svarbiausius Lietuvos ekonomikos procesus, galima teigti, kad įstojusi į ES, Lietuva masiškai importavo pinigus ir eksportavo darbo jėgą. Abu šie procesai vyko nevaldomai, skatinami ES integracinių jėgų ir paskatų ir jau ne pirmus metus kelia pačią rimčiausią grėsmę šalies ateičiai. Būtina suvokti šiuos procesus ir imtis kuo skubiau juos valdyti, nepaisant ES direktyvų nustatytų ribojimų.

Komercinių bankų sistema turi didžiulę įtaką Lietuvos ekonomikai. Kuomet paskolos buvo lengvai dalijamos, ekonomika ir biudžeto pajamos sparčiai augo. Tačiau kai prasidėjo atvirkštinis procesas – paskolų portfelio susitraukimas – Lietuvą ištiko krizė. Lietuvos bankas neatliko savo vaidmens tinkamai prižiūrėdamas bankų sistemą, todėl turi prisiimti dalį atsakomybės dėl krizės Lietuvoje ir iš esmės pakeisti bankų priežiūros principus ir sistemą.

Dauguma Lietuvos politikų nesupranta kaip veikia šiuolaikinė ekonomika bei finansų sistema ir nesugeba valdyti ekonominių bei finansinių procesų šalyje. Jie naudojosi bankų paskolų  bumo sukelta laikina gerovės iliuzija, ją sąmoningai arba patys to nesuvokdami kurstė, prisiėmė nepamatuotus finansinius įsipareigojimus pensininkams, motinoms ir kitiems šalies piliečiams. Prasidėjus krizei jie kratosi atsakomybės, kaltina vieni kitus ir laukia stebuklo – dar vieno ekonomikos ir pajamų į biudžetą atsigavimo. Į Lietuvos politinę sistemą būtina įdiegti žymiai daugiau kompetencijos ir atsakomybės, priešingu atveju valstybė ir toliau bus nevaldoma, priklausoma nuo vietinių interesų grupių, globalių ir ES integracinių procesų poveikio ir todėl liks labai pažeidžiama.

Lietuvoje trūksta objektyvaus kalbėjimo ir diskusijų apie tikrąsias ekonomines ir finansines šalies problemas. Tiek politikai, tiek bankų atstovai, vengdami prisiimti atsakomybę dėl krizės, šiuo metu dažniausiai užsiima ekonomine demagogija, propaganda arba dalinės tiesos sakymu. Kita vertus, jaučiamas akivaizdus valdžios noras puoselėti teigiamus lūkesčius, tikintis, kad tai padės atsigauti ekonomikai. Toks kalbėjimo stilius trukdo objektyviai vertinti realią padėtį, suprasti problemas, jas spręsti – ir tai būtina keisti.

Aklas tikėjimas laisvąja rinka, skandinaviškais bankais ar ES direktyvomis yra visiškai nepagrįstas ir netgi labai pavojingas. Jis neskatina savarankiškai mąstyti, identifikuoti problemas ir jas spręsti. Ši krizė įrodė, kad ekonominiai ir finansiniai procesai valstybėje nuo šiol turi būti profesionaliai ir atsakingai valdomi.

Siekiant stabilizuoti ekonominę ir finansinę padėtį šalyje, jau dvejus metus buvo būtina (ir šiuo metu – taip pat) lygiagrečiai dirbti keturiomis kryptimis – mažinti nedarbą (pirmiausia pakeičiant ir stambiu mastu įgyvendinant centralizuotą būsto renovavimo modelį), efektyviai kovoti su šešėline ekonomika, koordinuoti bei valdyti bankų ir jų klientų santykius ir skolintis kuo mažesnėmis palūkanomis. Dalį šių darbų Vyriausybė deklaravo kaip savo veiklos prioritetus, tačiau realiai kol kas beveik nieko nenuveikė.

Vidutiniu ir ilgesniuoju laikotarpiu būtina atlikti tikrąją, o ne deklaratyvią viešojo sektoriaus pertvarką, ypatingai siekiant realių švietimo sistemos kokybės pokyčių. Tik išsilavinę, informuoti ir aktyvūs piliečiai gali užtikrinti ekonominę ir politinę šalies ateitį. Būtina pakeisti finansų sistemos priežiūros ir apmokestinimo sistemą, sukurti paskatas šalies viduje kaupti ilgalaikius finansinius išteklius, numatyti ES paramos lėšų panaudojimo ilgalaikio ekonominio efektyvumo kriterijus, įsteigti tarpinstitucinę finansinio ir ekonominio stabilumo tarybą. Visa tai leistų užtikrinti patvaresnę ir harmoningesnę šalies ekonomikos plėtrą ir sumažintų finansinę valstybės priklausomybę. Be to, būtina parengti ir įgyvendinti efektyvią migracijos politiką.

Jeigu šie ir kiti darbai nebus skubiai pradėti ir efektyviai vykdomi, Lietuva įžengs į negrįžtamų ekonominių, finansinių, demografinių  ir socialinių procesų stadiją ir praras tai, kas dar yra likę iš jos suvereniteto. Krizė paspartino valstybės judėjimą šia pragaištinga linkme, tačiau šį procesą dar galima sustabdyti.

Šio instituto atstovai dažnai – ir neretai pagrįstai – kritikuoja dabartinės ir ankstesniųjų Lietuvos Vyriausybių sprendimus, prisidėjusius prie krizės, tačiau kažkodėl beveik nieko nekalba apie komercinių bankų ir juos prižiūrinčio Lietuvos banko vaidmenį sukeliant šią krizę ir kovojant su jos padariniais.

Atrodo, kad labai mažai apie bankus buvo kalbama ir minėtoje konferencijoje. Tačiau toks šių svarbių institucijų veiklos ir jų vaidmens ekonomikoje ignoravimas labai panašus į dalinės tiesos sakymą, o tai gali būti blogiau nei akivaizdus melas. Juk neretai melą demaskuoti lengviau, negu argumentuotai ir profesionaliai pateikiamą iškraipytą bei neišsamią reiškinių analizę, ypač jeigu ji sklinda iš įstaigos, kurios pavadinime yra žodis „institutas“.

Komercinių bankų sistemos dydis Lietuvoje, kur, kaip ir kitose Baltijos šalyse, dominuoja skandinaviški bankai, prilygsta metiniam mūsų šalies BVP – apie 90 mlrd. litų. Bankų vykdomos skolinimo politikos ir sprendimų ignoravimas šalies ekonomikoje, apsiribojant Vyriausybės veiksmų analize ir kritika, gali būti prilygintas sugebėjimui zoologijos sode nematyti dramblio – didžiausio jo gyventojo.

Bankų vaidmuo sukeliant šią visuotinę krizę jau treji metai nagrinėjamas visame pasaulyje, diskutuojama, kaip geriau juos prižiūrėti ir tramdyti jų rizikingus veiksmus.

Beje, pagrindinė Airijos finansinių problemų priežastis – komercinių bankų veikla, todėl apie 80 proc. ką tik paskelbto finansinės pagalbos paketo Airijai bus skirta gelbėti bankams ir jų užsienio kreditoriams.

LLRI apie bankų vaidmenį Lietuvoje ir juos prižiūrėti privalantį Lietuvos banką dažniausiai tyli, tarsi jų Lietuvoje nebūtų arba jų vaidmuo čia būtų visiškai nereikšmingas. Kiti šio instituto atstovai apie bankus ir jų valdomas milijardines lėšas visai nekalba, palikdami šias temas vienai instituto prezidentei Rūtai Vainienei.

Šių metų pavasarį Seimo biudžeto ir finansų komiteto surengtuose klausymuose R.Vainienė, kaip nepriklausoma ekspertė, vis tik pasisakė apie Lietuvos banko veiklą 2005–2008 metais, paskolų dalinimo bumo laikotarpiu. Vis dėlto šis pasisakymas buvo toks blankus ir neinformatyvus, kad tai nustebino ir nuvylė ne tik mane, bet, manau, ir kai kuriuos Seimo narius.

R.Vainienė kalbėjo, kad Lietuvos bankas yra ypatinga institucija, dirbanti labai slaptai, o banko taikomas valiutų valdybos modelis sėkmingai veikė neleisdamas politikams „spausdinti pinigų“ ir taip kaišioti biudžeto deficito skylių.

Kur kas kritiškiau LLRI prezidentė pasisako apie kitų valstybių centrinių bankų vykdomą „pinigų spausdinimo“ politiką. Tokia kritika dera su austrų ekonomikos mokyklos pradininko Ludwigo von Miseso pažiūromis, kuriomis dažnai remiasi LLRI ekspertai.

Tačiau LLRI prezidentė nepastebi, kad Lietuvoje pinigus „spausdino“, tiksliau, „importavo“, skandinaviški komerciniai bankai, beje, palyginti su BVP, kur kas didesniais santykiniais mastais, negu tai šiuo metu daro JAV Federalinė rezervų sistema. Pinigų „importas“ iš Skandinavijos per kelerius „ikikrizinius“ metus sudarė apie 33 proc. praėjusių metų Lietuvos BVP, ir tai buvo pagrindinis ekonomikos augimo 2005–2008 metais šaltinis.

Šiuo metu šie bankai jau daugiau kaip pusantrų metų mažina savo paskolų portfelį Lietuvoje, ir būtent tai didžiąja dalimi lėmė krizės šalyje reiškinius – rekordinį visoje ES statybų ir mažmeninės prekybos sektorių nuosmukį.

Beje, keturių skandinaviškų bankų – SEB, „Swedbank“, „DnB Nord“ ir „Danske“, – užimančių apie 70 proc. rinkos paskolų, portfelis per šį laiką susitraukė daugiau kaip 20 proc. ir tai beveik tris kartus viršijo visos bankų sistemos paskolų portfelio sumažėjimą Estijoje. Be to, „blogųjų“ paskolų santykis su visomis paskolomis Estijos bankų sistemoje – taip pat gerokai mažesnis nei Lietuvoje.

Gal LLRI ekspertai galėtų paaiškinti, kodėl tokie keisti šie Lietuvos ir Estijos bankų veiklos rodiklių skirtumai, nes patys bankininkai atsakymo į šį klausimą neturi. Juk turėtų būti atvirkščiai – minėti rodikliai turėtų būti geresni Lietuvoje, nes lyginant su abiejų šalių BVP, Estijoje privataus sektoriaus įsiskolinimas bankams buvo bent pusantro karto didesnis nei Lietuvoje.

Slaptumo aureolė ir kalbėjimo už uždarų durų apie bankų veiklą tradicijos Lietuvoje – žinomas ir jau įprastas dalykas. Tačiau, pasirodo, visiškai kitaip galvoja Švedijos finansų inspekcijos, šios šalies bankus prižiūrinčios institucijos, vadovas Martinas Andersonas.

Šių metų vasarį Švedijos parlamento Finansų komitete vykusiuose klausymuose, kur buvo nagrinėjamos krizės Baltijos šalyse priežastys ir švediškų bankų indėlis ją sukeliant, jis labai aiškiai pasisakė už tai, kad kalbėjimas apie bankų keliamas grėsmes ir raginimai tramdyti jų greito pelno siekimą turi būti vieši – tai skatintų didesnę bankų ir kitų institucijų atsakomybę.

Atsakydamas į komiteto narių klausimus M.Andersonas vienareikšmiškai pasakė, kad Baltijos šalyse veikiantys komerciniai švedų bankai nepasimokė iš analogiškos krizės, vykusios Švedijoje prieš keliolika metų. Be to, jis pripažino ir savo institucijos klaidas prižiūrint bankus.

Tai – visiškai kitoks požiūris ir kalbėjimo stilius, nei demonstruoja Lietuvos bankas ir buvusi jo valdybos narė R.Vainienė. Gal lojalumas buvusiam darbdaviui neleidžia LLRI prezidentei objektyviai ir atvirai kalbėti apie šios institucijos veiklą?

Nebūtų nieko keisto, nes Lietuvoje bičiulystės, kolegiški ir kitokie santykiai dažnai trukdo objektyviai vertinti padėtį ir įvardyti problemas. Valstybės ir ekonomikos problemas – taip pat. Be to, ką gali žinoti – gal ateityje R.Vainienė norėtų dar kartą padirbėti Lietuvos banko valdyboje, o šio banko kritika tam galėtų sutrukdyti? Atlyginimai, nors ir šiek tiek sumažinti, ten vis dar neblogi – apie 20 tūkst. litų per mėnesį.

Vasario 2 d. klausymų Švedijos parlamente protokolą siūlyčiau paskaityti ne tik LLRI prezidentei, bet ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vadovams bei nariams. Ten yra nemažai įdomios informacijos ir minčių, ką reikėtų daryti, siekiant išvengti naujų finansinių krizių Baltijos šalyse.

Gal ką nors vertingo ten rastų net ir per visas tris savo pirmininkavimo kadencijas tariamai jokių klaidų nepadaręs Lietuvos banko valdybos pirmininkas R.Šarkinas, nes, be kitų pareigūnų, diskusijoje dalyvavo ir pranešimą skaitė jo kolega – Švedijos centrinio banko vadovas Stefanas Ingvesas. Jis, beje, savo pranešime labai aiškiai įvardijo krizės Baltijos šalyse kaltininkus – čia veikusius komercinius bankus ir vietos valdžios institucijas.

O gal, pasiskaičius šį protokolą, kam nors Seime kils noras inicijuoti išsamų ir nepriklausomą krizės Lietuvoje priežasčių tyrimą? Jeigu jau Švedijos parlamente diskutuojama apie mūsų krizės priežastis, gal ir mūsų Seimui derėtų tuo užsiimti?

Tiesa, užmiršau, kad Seimo veiklos prioritetai ir tikslai – kiti, ir daugiausia, ko iš jo galima tikėtis, – dar vieno deficitinio biudžeto patvirtinimo kitą mėnesį bei šio deficito lopymo naujai pasiskolintais pinigais. Tai – svarbiausias Lietuvos Seimo ir Vyriausybės krizės įveikimo plano komponentas, o jokių krizės tyrimų jiems tikriausiai nereikia.

Negi tirs savo nuodėmes – nusikalstamai aplaidų šalies finansų ir ekonomikos valdymą? Paprasčiau juk mokyti kitus, kaip įveikti krizę, masiškai skolinantis pinigų iš tų pačių bankų, kurie savo nežabotu skolinimu gyventojams ir įmonėms prisidėjo prie šios krizės.

Na, o grįžtant prie LLRI požiūrio į krizę, dar viena aplinkybė, kuri šiam institutui trukdo objektyviai nagrinėti komercinių bankų indėlį į tebesitęsiantį vadinamąjį sunkmetį, nors iš tikrųjų Lietuvoje vyksta klasikinė ekonominė depresija, šiek tiek užmaskuota skolintais ir ES dovanotais pinigais, manau, yra tai, kad bent penki Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai yra šio instituto rėmėjai. Akivaizdu, kad būtų nepatogu ir neprotinga juos kritikuoti – geriau jau patylėti.

Suprantama, R.Vainienė gali pateikti kitokį paaiškinimą, kodėl ji nekalba ir nerašo apie Lietuvoje veikiančius bankus ir jų indėlį į krizę, tačiau tai, kad neatsižvelgiama į instituto rėmėjų interesus – mažai tikėtina ir sveiku protu nesuvokiama. O gal yra manančių kitaip?

Prieš pabaigdamas straipsnį noriu pacituoti: „Infliaciją ir depresiją sukelia bankai, vykdydami infliacinį kreditavimą, kurį savo ruožtu skatina centriniai bankai.“ Manau, kad tai – pakankamai tiksli pasaulio ekonominės realybės ir dabartinės krizės priežasčių diagnozė, nors ji buvo suformuluota prieš kelis dešimtmečius.

Šie žodžiai – iš prieš kelerius metus lietuvių kalba išleistos L.von Miseso knygos „Ekonominė politika“. Šią knygą išleido… LLRI, o leidimą parėmė… AB „Hansabankas“ (dabartinis „Swedbank“ – aut.past.).

Įdomu, kaip LLRI prezidentė pakomentuotų šių vieno didžiausių, LLRI manymu, ekonomikos autoritetų pasaulyje žodžių prasmę Lietuvos sąlygomis? O gal R.Vainienė mano, kad L.von Misesas kalbėjo apie visą pasaulį, išskyrus Lietuvą, ir apdairiai tylės toliau?

Nežinau, ar „Swedbank“ dar kartą paremtų šios knygos ir jau minėtų sau nepalankių žodžių leidimą Lietuvoje, tačiau bent jau savo klaidas Baltijos valstybėse šio banko vadovai pripažino. Vis dėlto šio ir kitų skandinaviškų bankų klaidos ir prieš keliolika metų Švedijoje neišmoktos pamokos Lietuvoje lėmė krizę, kuri labai brangiai kainavo mums visiems.

Tylėti apie tai, manau, yra akademinis ir intelektinis nusikaltimas. Tačiau, matyt, LLRI prezidentė tokiomis kategorijomis stengiasi nemąstyti – jai svarbiau išsaugoti svarbų finansavimo šaltinį – Lietuvoje veikiančius komercinius bankus.

Tačiau gal tuomet LLRI pavadinime neturėtų būti šio akademinę ar mokslinę įstaigą apibūdinančio žodžio – „institutas“? Būtų mažiau painiavos ir kiltų mažiau klausimų R.Vainienei.

2. Ar priekaištavimas piliečiams dėl kontrabandos toleravimo nėra politinės atsakomybės vengimas ir tuo pačiu savo bejėgiškumo pripažinimas? Nejaugi premjerui nepriimtina nuostata, kad būtent vadžios priedermė yra priimti optimalius ir subalansuotus mokestinius ir kitus sprendimus, bei užtikrinti, kad jie būtų įgyvendinami, t.y., kad vieni piliečiai,  nemokėdami mokesčių, nevogtų iš kitų.

3. Ar premjeras supranta, kad mokesčių  didinimas ir naujų įvedimas šiuo metu, neišsėmus realių  kovos su šešėline ekonomika ir ekonomikos skatinimo galimybių  būtų amoralus ir politiškai pačiai vyriausybei pražūtingas žingsnis, kuris dar labiau skurdintų varganai gyvenančius piliečius, mažintų šalies verslo konkurencingumą ir didintų šešėlinės ekonomikos veikėjų paskatas?

4. Ar premjeras pripažįsta, kad bent pusės šešėlinės ekonomikos legalizavimas arba užkardymas leistų reikšmingai – keliais milijardais litų – sumažinti valstybės biudžeto deficitą ir kad baimė su ja kovoti yra susijusi su siekiu išvengti dar vieno Seimo langų daužymo ar kitokių turgaus vaikinų “akcijų”? O gal tai pernelyg sudėtingas ir neįveikimas uždavinys šiai vyriausybei?

5. Ar pritariama nuomonei, kad būsto renovavimo programa patyrė visišką fiasko, nors ji galėjo būti esminė ekonomikos skatinimo ir nedarbo mažinimo priemonė  ir kad tai yra vien šios vyriausybės atsakomybė? Nejaugi sunku suvokti, kad tai, jog jau pusantrų metų neprasideda būsto renovavimas yra ne gyventojų, o renovavimo modelio autorių ir visos vyriausybės problema?

6. Ar premjeras pripažįsta, kad jis ir jo kolegos visiškai nesuinteresuoti mažesnėmis energetinių  išteklių, komunalinių paslaugų ir kitomis kainomis, nes nuo didesnių kainų surenkama daugiau mokesčių? Gal šį interesų konfliktą verta viešai deklaruoti?

7. Ar premjeras informuotas, kad Lietuvos piliečiai pridėtinės vertės mokestį moka ne tik nuo degalų  kainos bet ir nuo degalų akcizo ir kad benzino brangimas (60 proc.), akcizo didinimas (42 proc.) ir PVM tarifo pakėlimas (17 proc.) per 18 mėnesių yra trigubas mokesčių “multiplikavimas”? Ar ne per daug?

8. Ar premjeras pripažįsta, kad  9 proc. BVP biudžeto deficito sumažinimas 2009 metais yra butaforinis, nes tų metų realios biudžeto pajamos ir išlaidos lyginamos su G.Kirkilo vyriausybės laikais sudaryto išpūsto “ikikrizinio” 2009 metų biudžeto planais?

9. Ar pritariama nuomonei, kad realios viešojo sektoriaus reformos nevyksta arba vyksta pernelyg vangiai ir kad esminio šių reformų finansinio efekto – sutaupytų biudžeto lėšų – kol kas nėra?

10. Ar premjeras pripažįsta, kad sprendimai, kuriuos priima bankai Švedijoje dėl savo dukterinių bankų  veiklos Lietuvoje turi didesnę įtaką Lietuvos ekonomikai negu visos Vyriausybės pastangos ir sprendimai, siekiant gaivinti ekonomiką? Bankų paskolų portfelio privačiam sektoriui augimo 2009 ir 2007 metais skirtumas – apie 22 milijardai litų – yra du kartus didesnis negu vyriausybės pasiskolintų ir ES paramos lėšų, kartu sudėjus, panaudojimas praėjusiais metais.

11. Ar premjeras ir jo vadovaujama vyriausybė  pripažįsta, kad Lietuva iš esmės jau tapo finansine ES išlaikytine ir prasiskolinusia valstybe, nes didžioji dalis paramos ir pasiskolintų  – tiek privataus, tiek valdžios sektoriaus – lėšų paprasčiausiai išleidžiama arba investuojama į neproduktyvius – jokių naujų pajamų negeneruojančius – ekonomikos sektorius, o valdžia skolos negalės grąžinti bent jau artimiausią dešimtmetį.

12. Ar premjeras suvokia, kad taip prastai valdydama skolinimą privačiam sektoriui ir viešuosius finansus, korupciją bei šešėlinę ekonomiką, Lietuva sparčiai juda pietinių ES šalių – Graikijos, Portugalijos ir kitų, o ne Skandinavijos valstybių ir Estijos keliu? Galbūt, užuot siūlius savo paslaugas Graikijai, Jungtinei Karalystei ir kitoms valstybėms, premjerui verta pasikviesti į pagalbą savo kolegą iš Estijos?

13. Ar tiesa, kad Vyriausybė, siekdama mažinti valdžios sektoriaus skolos augimo tempus, rengia plačią valstybės turto privatizavimo programą, neatsižvelgiant į tai, kad turtą pardavinėti šiuo metu visiškai neapsimoka? Kita vertus, ar pripažįstama, kad vyriausybė neturi veiksnios valstybės turto valdymo strategijos ir kompetetingų žmonių ją įgyvendinti, jeigu tokia strategija būtų sukurta?

14. Ar premjeras pripažįsta, kad politinės partijos, šiuo metu esančios valdančioje koalicijoje yra tiek pat atsakingos už ekonominę ir socialinę padėtį  Lietuvoje kaip ir buvusios ankstesnėje valdžioje? Visa informacija apie ekonominę situaciją ir esmines finansines disproporcijas bei jų tendencijas Lietuvoje ir visame pasaulyje buvo vieša, o netinkamiems buvusios valdžios sprendimams turėjo būti ryžtingai oponuojama ir priešinamasi.

15. Ar premjeras pritaria nuomonei, kad Lietuvoje jau beveik du dešimtmečius vyksta nuolatinė valdymo krizė, kuri ir yra pagrindinė visų kitų dabar išryškėjusių krizių – ekonominės, viešųjų finansų, socialinės, demografinės, pasitikėjimo valdžia ir pan. – priežastis? Galbūt laikas tai pripažinti ir keisti valstybės valdymo principus bei modelį?

Formulojant kiek konkrečiau, svarbiausi Lietuvos banko tikslai yra du -  užtikrinti kainų ir bankų sistemos stabilumą Lietuvoje. Būtent tai Lietuvos bankas pabrėžia savo pranešimuose.  Kaip Lietuvos bankui sekėsi įgyvendinti šiuos tikslus?

Tuo domisi Seimo Biudžeto ir finansų  komitetas, kuris šiuo metu vykdo Lietuvos banko veiklos tyrimą. Tai, kad toks tyrimas vykdomas – pagirtina, tačiau kyla abejonės dėl jo savalaikiškumo, išsamumo ir objektyvumo. Juk parlamentinė Lietuvos banko priežiūra turi būti vykdoma nuolat – ne tik tuomet, kai vyksta krizė. Ir ją turi vykdyti kompetetingi parlamentarai.

Ir vis tik labai gerai, kad Komiteto pirmininkas K.Glaveckas inicijavo šį tyrimą, nes iki šiol apie Lietuvos banko veiklą ir funkcijas kalbėjo ir rašė tik jis pats. Tiesa, keliolika klausimų prieš daugiau kaip dvejus metus banko valdybai su formulavau ir aš. Kai kurie iš jų, tikiuosi, aktualūs ir dabar.

Toliau pateiksiu savo pastebėjimus apie komercinių bankų veiklą, jų priežiūrą ir Lietuvos banko pagrindinių tikslų įgyvendinimą 2004-2007 metais. Pateikiamos mintys – santrauka pranešimo, daryto Seimo Biudžeto ir finansų komiteto klausymuose š.m. balandžio 9d.

2004-2007 metais Lietuvoje vyko beprecedentinė, visiškai netvari ir nevaldoma komercinių bankų plėtra. Paskolų įmonėms ir gyventojams portfelis išaugo nuo 11 milijardų litų 2003 metais iki 66 milijardų litų 2008 metų pabaigoje. Šešis kartus per penkerius metus! Jis augo dvigubai sparčiau negu indėliai ir kelis kartus sparčiau negu realusis BVP. Tai – labai reikšmingos disproporcijos, į kurias užsienio šalių ekspertai, skirtingai nuo vietos analitikų ir atsakingų Lietuvos banko bei kitų valdžios institucijų pareigūnų, atkreipė dėmesį jau 2006 metais.

Daugiau kaip pusė bankų paskolų  buvo nukreipta į nekilnojamojo turto sektorių. Tai – akivaizdžiai per daug. Ir į tai – dar vieną disproporciją – atkreipė dėmesį Tarptautinis valiutos fondas, kuomet 2008 metų pabaigoje šiame regione nuo bankroto gelbėjo ne vieną valstybę. Dėl milžiniško paskolų srauto nekilnojamojo turto kainos minėtu laikotarpiu nuolat augo – vidutiniškai 30 proc. per metus – kol, remiantis palyginamaisiais su ES šalimis įperkamumo ir pajamingumo indeksais pasiekė beveik absurdiškas aukštumas.

Nemaža dalis bankų paskolų  minėtu laikotarpiu teko ir paprasčiausiam vartojimo finansavimui. Todėl statybų ir mažmeninės prekybos sektoriai buvo vieni sparčiausiai augusių Lietuvos ekonomikoje 2004-2007 metais. Jie užtikrino neįtikėtinai spartų darbo vietų, atlyginimų ir pajamų į biudžetą augimą. Deja, kaip dabar matome, visa tai tebuvo ekonominiai ir finansiniai burbulai, kurie su dideliu trenksmu sprogo.

Beje tiems skaitytojams, kurie mano, kad visos šios mintys – proto demonstravimas post factum, siūlau pasiskaityti tai, ką rašiau 2007 metų gegužės mėnesį. Tuomet klausiau: Lietuvos ekonomikos augimas – tikrovė ar iliuzija?

2008 pabaigoje po „Lehman Brothers“ banko bankroto ir „Parex“ banko problemų Latvijoje Lietuvos bankų sistemos padėtis radikaliai pasikeitė. Visi netvarūs procesai ir disproporcijos dėl motininių bankų refinansavimo problemų tarptautinėse finansų rinkose, žymiai konservatyvesnio priežiūros institucijų ir bankų akcininkų Švedijoje požiūrio į tolesnę plėtrą Baltijos šalyse ėmė sparčiai koreguotis.

Lietuvai pakenkė ir „bendro skolintojo“ problema, kadangi tie patys Švedijos bankai veikia ir Latvijoje, ir Lietuvoje. Taigi, šių bankų skolinimo ir rizikos vertinimo politika Lietuvoje pakito ir dėl “Parex” banko problemų Latvijoje.

Bankai smarkiai sugriežtino skolinimo standartus. Palūkanų maržos pakilo iki 5 kartų, pajamų  vienam šeimos nariui reikalavimas, teikiant būsto paskolas išaugo maždaug dvigubai, sugriežtėjo įkeisto turto vertinimas, sumažėjo teikiamos paskolos santykis su šio turto verte ir pan.

Be to, akcininkai Švedijoje pareikalavo grąžinti dalį lėšų ir suformulavo strategiją (Swedbank 2009m. pranešimas), kad būtina daugiau remtis vietiniais ištekliais – gyventojų ir įmonių indėliais bei obligacijomis. Beje, įdomu, kodėl šio iš esmės protingo principo motininiai bankai nesilaikė 2004-2007 metais? Gal neturėjo kur dėti pinigų? Ten pat deklaruojamas ir dar vienas tikslas – mažinti paskolų portfelio dalį Baltijos valstybėse.

Dėl šių priežasčių  visos bankų sistemos Lietuvoje paskolų portfelis traukiasi jau pusantrų metų (kiek laiko vyksta krizė?), naujų būsto paskolų srautas sumažėjo nuo 600-700 milijonų litų 2007 metais iki 70-80 milijonų litų per mėnesį pernai, naujos komercinių patalpų statybos visai nebefinansuojamos. Na, o kadangi beveik visas nekilnojamasis turtas įsigyjamas skolinantis bankuose, joks stebuklas, kad šio turto kainų nuosmukis nuo aukščiausio taško jau pasiekė 40 proc.

Todėl neturėtų stebinti ir statybų sektoriaus susitraukimas Lietuvoje pernai. Beje, jis buvo didžiausias visoje ES – net 48 proc.! Na, o mažmeninės prekybos susitraukimu ES mus aplenkė tik vargdieniai broliai latviai. Lietuvoje pernai jis pasiekė 25 proc.

Dar vienas tokio radikalaus bankų  elgesio pasikeitimo padarinys – neveiksnios, arba „blogosios“  paskolos. Tai paskolos, kurių mokėjimai vėluoja daugiau kaip 60 dienų arba įkeistas turtas yra reikšmingai nuvertėjęs. Tokių paskolų pernai išaugo nuo 4,6 proc. iki 19,3 proc. metų pabaigoje. Bankai priversti daryti milžiniškus atidėjinius tokioms paskoloms. Visoje bankų sistemoje tokie atidėjiniai pernai išaugo beveik keturiais mlrd. litų. Sprendžiant iš kai kurių bankų paskelbtų šių metų pirmojo ketvirčio rezultatų, neatrodo, kad tai jau pabaiga.

Galima teigti, kad iš esmės pinigų  politika Lietuvoje – ekonomikos kraujotakos sistemos valdymas – buvo privatizuota. Lietuvos bankas faktiškai ją delegavo komerciniams bankams, kurie, agresyviai tarpusavyje konkuruodami dėl rinkos dalies, vykdė trumparegišką, savanaudišką, rizikingą ir nesubalansuotą skolinimo ir, tuo pačiu, pinigų politiką. Kad tai – labai pavojinga, dar 2007 metų viduryje rašė tuometinis vyriausias Danske banko ekonomistas C.Valgreenas. Jo perspėjimai su kaupu išsipildė tose valstybėse, kurias jis minėjo savo pranešime – Islandijoje ir Latvijoje. Išsipildė jie ir Lietuvoje.

Taip bankai prisidėjo prie netvaraus ir neharmoningo Lietuvos ekonomikos augimo 2004-2007 metais, kitaip tariant – jos perkaitimo, pasyviai stebint Lietuvos banko valdybai. Tiesa, kai kurie šio banko ekonomistai ne kartą viešai perspėjo apie nekilnojamojo turto burbulo Lietuvoje susidarymą, tačiau šie įspėjimai nevirto jokiais realiais banko valdybos sprendimais ar priemonėmis, ribojančiomis agresyvią paskolų portfelio plėtrą.

Dabar tie patys komerciniai bankai savo akcininkų nurodymu vykdo labai konservatyvią skolinimo politiką ir slopina šalies ekonomikos atsigavimo galimybes. Komercinių bankų įtaka Lietuvos ekonomikai, mano manymu, šiuo metu yra didesnė negu visos desperatiškos dabartinės Vyriausybės pastangos ir galimybės ją atgaivinti. Ši bankų įtaka ekonomikai vyravo ir 2004-2007 metais, kuomet BVP dėl didžiulės kreditinių išteklių injekcijos į nekilnojamojo turto ir mažmeninės prekybos sektorius pūtėsi 8-9 proc. per metus.

Lietuvos banko valdyba ir kai kurie Lietuvos ekspertai (ypatingai – Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovė R.Vainienė) tvirtina, kad Lietuvos banko nepriklausomumas nuo kitų valdžios institucijų užtikrino, kad politikai negalėjo kištis į pinigų politiką ir, vykdydami pinigų emisiją („spausdindami“ pinigus), spręsti biudžeto deficito problemas. Tačiau, mano manymu, šį darbą vietoje politikų „puikiai“ atliko tie patys komerciniai bankai.

Pinigų iš Skandinavijos injekcija buvo ekonominis pinigų emisijos pakaitalas. Ir ši kvazi-emisija buvo milžiniška – apie 30 milijardų litų. Tai –33 proc. praėjusių metų BVP! Šis skaičius – dar vienas bankų įtakos masto ekonominiams procesams įrodymas. Jokia Vyriausybės ekonomikos skatinimo programa negali kompensuoti tokios milžiniškos pinigų injekcijos sukeltus padarinius.

Iš Lietuvos banko valdybos pirmininko pasisakymų Seimo komiteto klausymuose ir išsamaus pranešimo jame akivaizdu, kad šio banko valdyba jokių savo klaidų, prižiūrint komercinius bankus 2004-2007 metais ir ribojant didžiulio masto paskolų antplūdį, nemato ir jokios atsakomybės dėl nieko neprisiima.

Tačiau, mano manymu, Lietuvos bankas padarė akivaizdžias ir šiurkščias klaidas. Jis pernelyg pasitikėjo komercinių bankų ir jų akcininkų Švedijoje galimybėmis tinkamai įvertinti visas finansines rizikas. Be to, atrodo, pats Lietuvos bankas rėmėsi prielaida, kad staigus NT kainų mažėjimas  Lietuvoje yra mažai tikėtinas įvykis. Lietuvos bankas ignoravo kai kurių stambių komercinių bankų priklausomybės nuo išorės finansavimo ir bendro skolintojo problemas bei rizikas. Be to, jis neįvertino pasaulio finansų krizės galimybės ir jos realaus poveikio Lietuvos bankų sistemai.

Ką galėjo ir, mano manymu privalėjo daryti Lietuvos bankas, siekdamas slopinti skolinimo bumą 2004-2007 metais? Jis privalėjo nustatyti minimalų nekilnojamojo turto paskolos ir turto vertės santykį. Bankai neretai skolindavo iki 100 proc. turto vertės, tačiau šis santykis turėjo būti ne didesnis kaip 70 ar 75 proc. Dar mažesnis šis santykis turėjo būti įsigyjant žemės sklypus. Būtina buvo nustatyti minimalų pajamų vienam šeimos nariui reikalavimą, imant būsto paskolą. Reikėjo riboti individualių bankų paskolų koncentraciją į statybų ir nekilnojamojo turto sektorių. Reikėjo nustatyti informacijos ir galimų pasekmių (pasikeitus valiutos kursui ar palūkanų normoms) standartus, sudarant būsto paskolų sutartis.  Galbūt apskritai reikėjo drausti skolinti užsienio valiuta, ypatingai ilgam laikui ir dideles sumas. Visa tai neabejotinai būtų sumažinę skolinimo apimtis ir nekilnojamojo turto kainų augimą, tačiau visa valstybė bei patys bankai dabar turėtų žymiai mažiau problemų.

Atskira problema yra ignoravimas to, kad komerciniai bankai masiškai perkėlė valiutos ir palūkanų  svyravimo rizikas gyventojams – neprofesionaliems rinkos dalyviams. Manau, kad taip buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Bankų įstatymo nuostatos. Gal tuo galėtų užsiimti ne tik Seimas, bet ir Konstitucinis teismas?

Išvados: Nepaisant to, kad Lietuvoje mokesčių mokėtojų pinigais tiesiogiai kol kas neteko remti komercinių bankų, Lietuvos bankas neužtikrino bankų sistemos stabilumo. Netvari ir neharmoninga paskolų portfelio plėtra, pernelyg žemi rizikos vertinimo ir skolinimo standartai ir minėti radikalūs bankų sistemos ir jų vykdomos politikos pokyčiai 2008 metų pabaigoje bei milijardiniai atidėjiniai ir nuostoliai 2009 metais – akivaizdūs to įrodymai. Jokiu būdu nemanau, kad bankų sistema Lietuva veikė ir veikia stabiliai.

Nors Lietuvos bankas bando apibrėžti kainų stabilumą kaip siektiną vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu – tai, mano supratimu, tėra viso labo tuščia ir abstrakti žodžių ekvilibristika, kuria bandoma prisidengti nuo akis badančių faktų.  Štai šie faktai – nuolatinis vartojimo kainų indekso (populiarai tariant – infliacijos) augimas, 2007-2008 metais pasiekęs 12 proc. metinio prieaugio lygį, vidutinio 30 proc. per metus nekilnojamojo turto kainų augimas 2004-2007 metais ir dabartinis jų nuosmukis (apie 40 proc.), vidutinio darbo užmokesčio augimas (15-20 proc. per metus) ir dabartinis jo mažėjimas. Argi tai neįrodo, kad apie jokį kainų stabilumą Lietuvoje kalbėti neverta.

Taigi, mano supratimu, Lietuvos banko valdyba dirbo nusikalstamai aplaidžiai ir savo pagrindinių tikslų nepasiekė. Jos nariai turėtų prisiimti nemažą atsakomybės dalį dėl pusantrų metų besitęsiančios krizės Lietuvoje ir dėl jos padarinių – šimtų tūkstančių bedarbių ir tūkstančių paskolas bankams nebegalinčių grąžinti gyventojų.

Savanoriško banko valdybos pirmininko atlyginimo susimažinimo, mano manymu, tikrai negana, nors galbūt tai ir yra simbolinė kaltės pripažinimo išraiška. Manau, Lietuvos banko valdyba, arba bent jau jos pirmininkas, nebandydamas sulaukti kadencijos pabaigos kitų metų vasario mėn., turėtų atsistatydinti.

Suprantama, Lietuvos bankas – ne vienintelė  valstybės institucija, kuri turėjo užtikrinti finansinį ir ekonominį stabilumą šalyje. Tačiau būtent Lietuvos bankas privalėjo valdyti skolinimo šalies įmonėms ir gyventojams bumą 2004-2007 metais. Bankas, remdamasis galiojančiais įstatymais, turėjo visas galimybes ir instrumentus tai daryti. O jeigu, jo manymu, šių galimybių neužteko,  jis visuomet galėjo ir privalėjo kreiptis į Seimą dėl naujų įstatymų priėmimo ar senųjų tobulinimo.

Na, o mes visi dabar stebime masyvų  ir beprecedentinį Lietuvos istorijoje 2004-2007 metais vykusio skolos bumo korekcijos – skolos defliacijos, arba susitraukimo – procesą. Tai ekonomiškai, socialiai ir politiškai destruktyvus procesas, kuris Lietuvai kainuos labai brangiai. Tai – bent dvidešimt milijardų naujos valdžios sektoriaus skolos, ketvirtis milijono naujų bedarbių ir daugiau kaip šimtas tūkstančių naujų emigrantų. Nemanau, kad tai visas sąrašas. Belieka tikėtis, kad šis procesas truks trumpiau negu Japonijoje. Ten jis vyko penkiolika metų. Tačiau Japonija turėjo didžiules eksporto galimybes ir aukštą taupymo lygį, kuriais finansavo šį skausmingą valstybės gyvenimo laikotarpį. Ką turime mes?